Logos žurnalas. Nr. 44

Prof. hab. dr. Antanas Andrijauskas

Stasio Mostauskio prarasto rojaus nostalgija

Stasys Mostauskis neabejojamai yra vienas intelektualiausių dabartinių lietuvių dailininkų, kurio jėga pirmiausia skleidžiasi įtaigia ekspresija, koloritu ir muzikavimu abstrakčiomis formomis bei linijomis. Jo paveikslai išsiskiria dideliu profesionalumu, tapybinės saviraiškos formų įvairove. Iš daugybės sričių, kuriose atsiskleidžia dailininko tapybinio mąstymo rafinuotumas, nurodysiu tik kelias, mano akimis žvelgiant, svarbiausias: 1) subtilaus kolorito tapybines abstrakcijas; 2) improvizacijas žydinčių pievų temomis; 3) įvairiai -- nuo mistinio simboliškumo iki galingos gražaus moters kūno ekspresijos -- traktuojamus aktus; 4) vadinamuosius “personažus” – tai  subtilūs artimiausių žmogaus draugų šunų ir kačių stilizuoti ir sudvasinti psichologizuoti  portretai.

Dailininko įkvėpimo šaltiniai ir meninės išraiškos priemonės labai įvairios. Tai, kad tapytojas parašė ir apgynė menotyros daktaro disertaciją, skelbia mokslinius darbus, aktyviai dalyvauja kultūrologijos, filosofijos istorijos, estetikos, meno filosofijos, meno psichologijos konferencijose, ruošia įvairius scenaristo ir animatoriaus projektus televizijoje, neabejojamai turi poveikį jo tapybai, suteikia jai ypatingą intelektualinę dimensiją.

Tačiau  kad ir kaip tai būtų paradoksalu, vis dėlto intelektualios Mostauskio kūrybos ištakų reikia ieškoti jo vaikystėje ir šeimos genealogijoje, iš kur sapnų ir svajų pavidalais ateina gelminiai, nuolatos pasikartojantys jo kūrybos leitmotyvai. Vėliau jie perkošiami per sukultūrintos, rafinuoto estetinio skonio sąmonės prizmę. Mano tėvai – abu miškininkai su aukštuoju išsilavinimu, baigę Žemės ūkio akademiją. Mama buvo Kamšos miško girininkė (viena iš nedaugelio tuo metu, o gal ir dabar girininkių moterų Lietuvoje), grynakraujė žemaitė iš Meškauskų giminės, jos tėvas, beje, buvo eigulys netoli Kulių. ...Mano tėvas iš į Sibirą ištremto senelio paveldėjo tik pakoreguotą lenkišką pavardę ir bajorišką kilmę, kurią išgėręs kaišiojo po nosimi kiekvienam, kas tik netingėjo klausytis. Senelis buvo Lietuvoje gimęs lenkas, bent jau tokiu save laikė, o močiutė – tikra lenkaitė iš Varšuvos. Senelis dėl jam vienam žinomų priežasčių jau tarybiniais metais pakeitė pavardę iš Mostowski į Mostauskis, ir kai aš gimiau, bajoriška kilmė ir „lenkų reikalas“ tebuvo atsainios autoironijos objektas – nors kad ir kiek šaipytumės iš savęs, kažkur viduje šiek tiek didžiavomės esą „mėlyno kraujo“. Mano vyresnė sesuo, aš ir mano jaunesnis brolis jautėmės esą lietuviai, kita vertus, tėvo nuolat pabrėžiamos šaknys, itin gausi namų biblioteka lenkų kalba ir tiems laikams itin liberali Lenkijos televizija privertė išmokti lenkų kalbą ir lenkišką kultūrą priimti su pagarba, be daugumai kauniečių būdingo priešiškumo.

Šis šaknų ir nuo vaikystės supusios gamtinės aplinkos poveikis dailininko kūrybai buvo labai stiprus. Jo paveikslai tarsi gimsta iš pasąmonės gelmėse glūdinčių spalvingų vaikystės vizijų, iracionalios sapnų stichijos, tiesioginio sąlyčio su žmogų supančiu gamtos ir gyvūnijos pasauliu, jo garsais, spalvomis, linijomis, formomis, paties gyvenimo pateikiamomis temomis, netikėtai išnyrančiomis jo paveiksluose ir įgaunančiomis savitą, tapybiniais simboliais užšifruotą pavidalą. Vaikystę, -- prisimena jis, -- praleidau miške esančioje vienintelėje sodyboje, kurią supo, kaip man tada atrodė, didžiuliai laukai ir ganyklos. Šie laukai, atsiveriantys žvilgsniui iki pat neperžvelgiamos miško juostos, buvo savotiška Visata – patys ankstyviausi prisiminimai, iš dalies susiję su jaukumu ir saugumu, kurį duoda pasinėrimas į aukštą minkštą žolę. Kita prisiminimų grupė: pradėjęs eiti mokyklon, po treniruočių ar būrelių kartais namo turėdavau grįžti  sutemus, o reikėdavo įveikti apie pusantro kilometro mišku. Sunku būdavo tol, kol nepamatydavau pro kamienus tolumoje žiburio. Sunku, nes tekdavo stoti akistaton su savo tamsos baime ir jos sutvertais demonais, lindinčiais už kiekvieno krūmo ar kamieno ir pan. Pažymiu: yra dvi emocijos, kurios šiose prisiminimų grupėse svarbios – jaukumas, saugumas, susijęs su pasinėrimu į aukštą pievos žolę, ir jos priešingybė -- tamsos baimė ir ją lydinti savikontrolės būtinybė.           

Analizuojant dailininko kūrybą, be vyraujančios emocinės nuostatos, iš karto į akis krinta tikram profesionalui būdingas ypatingas dėmesys savo kūrinių formaliesiems aspektams: koloritui, formų, spalvų, faktūrų deriniams, siekiui perteikti sudėtingiausias nuotaikų ir vos ne taktilinių pojūčių moduliacijas. Jo paveiksluose keistai susipina impresionistinis susižavėjimas gamtos spalvų gaivumu, siekis tiesiogiai perteikti žydinčių pievų nuolatos besikeičiantį grožį su lyrinei abstrakcijai būdingu meninės formos muzikalumu, plastinių formų bei linijinių struktūrų žaismu. Kartu čia regimas ir tragiškam klasikinio modernizmo sparnui būdingas būties skaudulių, sąmonės skilimo, perteikiamų ribinių situacijų dramatizmas, kuris keistai susipina su postmoderniam menui būdingu konceptualumu, nerūpestingu žaismu įvairiomis postmodernios kultūros formomis, siekiu maksimaliai apriboti savo meninių studijų objektą ir “per mažą parodyti didelius dalykus”. Todėl konceptualūs ir atrodantys grynai formalūs žaidybiniai dailininko kūrybinės virtuvės dalykai čia artimai siejasi. Galima netgi tarti, -- sako jis, -- kad formali tapybinė kalba čia pakankamai autonomiška, ir konceptualumo siūlomi turiniai jai visai nebūtini. Kai kam gali net pasirodyti, kad visas šios tapybos konceptualizmas tėra vėlyvas antstatas ant formalių bandymų pagrindo – ar net paprasčiausia mistifikacija. Su tuo tikrai būtų galima sutikti,  bet tik su sąlyga, kad bus nutylėtos mano kaip autoriaus intencijos.

Stasiui Mostauskiui labai svarbus emocinis santykis su tapomu objektu, jį sudominusių motyvų fizinis jusliškumas. Iš čia kyla išskirtinis dėmesys kolorito, atmosferų, apšvietimo, tarsi iš impresionistų paveikslų atkeliavusiai mirguliuojančių vaiskių spalvų magijai, nuotaikų pokyčiams, faktūroms, spalvinėms dėmėms, jautriai tapymo manierai, abstrakčių geometrinių, linijinių, stilizuotų, ženklinių formų santykiams. Vertinant tik formalią atlikimo manierą, galima sakyti, kad ji yra kažkur tarp impresionizmo, tiksliau, vienos iš galimų jo variacijų, ir abstraktaus spalvų žaismo, kuris pasilieka sau teisę vaizduoti tik pats save. Galima pasakyti ir kitaip: vizualiniai elementai, kurių atkartojimu grįstas pats kūrinio audinys, paprastai atsispiria nuo realių augalinių motyvų ir gravituoja abstrakcijos link. Jie tarsi patalpinti tarp šių dviejų polių: vieni arčiau tikrovės, kiti -- arčiau abstrakcijos. Ir jei jau reiktų tikslinti abstrakcijos tipą, neabejotina, kad ji yra gamtinės organikos vedinys ir kaip tokia – geometrinės krypties priešingybė.

Tačiau tai tik vienas ir, sakyčiau, išviršinis, racionalus apoloniškasis dailininko kūrybos matmuo, kai kūrėjo dvasia tarsi laisvai ir žaismingai slysta paviršiniu pasaulio sluoksniu, žavisi jo spalvomis, nuolatiniais atspalvių pokyčiais. Šios pakraipos abstrakčiuose paveiksluose, kuriems nutapyti reikia daug neprofesionalui neregimo darbo ir gerai išmanyti savo profesijos paslaptis, matyti akylaus menininko profesionalo kritinio ir analitinio darbo pėdsakai; įsitraukia jo išlavintas estetinis  skonis, kuris nuolatos kritiškai vertina, atmeta, atrenka, derina, ieško, šlifuoja. Iš šios intensyvios kūrybinės veiklos randasi viena kitą papildančių abstrakčių ir pusiau abstrakčių kūrinių serijos, kuriose vieno paveikslo formalūs kompoziciniai ir spalviniai sprendimai papildomi kitais, atliktais kita spalvine gama, išnaudojant muzikalių formų, jautriausių atspalvių, faktūrų teikiamas galimybes.

Gamta girininko sodyboje augusiam vaikui visada, net po Kauno ir Vilniaus didmiesčiuose praleistų daugelio metų tebėra artima, globojanti, meilės ir šilumos kupina, apgaubianti jaukumu stichija, kuri jam įkūnija saugumą, būties pilnatvę. Nors pats dailininkas prisipažįsta nemėgstąs gėlių, ir ypač kultūrinių jų formų, tačiau konkrečiuose Mostauskio darbuose šis santykis keičiasi ir tampa ypač intymus. Čia reikėtų plačiau aptarti jo itin svarbų, didelio formato, impresionistinio ir abstraktaus meno meistrų įkvėptą daugelio paveikslų ciklą “Pievos”, kurio atskira ir labai svarbi dalis yra “gėlėtų pievų” motyvai. Pievos savaime dailininkui  nėra gražios (grožis kaip estetinė vertybė jį menkai jaudina), tačiau jos kaip iš pasąmonės išplaukiantis saldus ir giedras vaikystės prisiminimų ar svajų  srautas užlieja dailininką, veikia jo jusles, pasaulėjautą. Štai ką jis pasakoja apie vieną giliai įstrigusį sapną, kuris tarsi tapo gelminiu impulsu, pastūmėjusiu kurti ciklą “Pievos”: Rodos, stoviu aš ant miško krašto, stingdamas nuo ką tik patirto vampyro įkandimo. Patirtą siaubą palengva išstumia šaltas pasmerktumo suvokimas: jaučiu savyje augančią demono galią, jaučiu, kaip tampu kažkuo sau svetimu, bet kartu išsaugau ir ankstesnę sąmonę.  Tas, kuris mane persekiojo ir sužeidė, vis dar stovi prieš mane. Jis nebežvelgia man į akis, o kažkur per petį, ir su netikėtu palengvėjimu suvokiu, kad jis man nebėra svetimas ir kad man nebėra, ko bijoti. Aplink naktis, prieš mane – juoda miško siena. Lėtai apsisuku, ir mano akims atsiveria puikiai pažįstamų vaikystės pievų vaizdai. Jie labai ryškūs, tarsi nusidabruoti nežinia iš kur kylančio švytėjimo, ir aš suvokiu, kad nesu matęs nieko gražesnio. Mane tiesiog pripildo sakralus grožio pajautimas, ir jo visai negadina visiškai blaivi mintis, kad visa tai matau – ir gėriuosi – jau ne savomis, o svetimomis, demono akimis. Ir tada mane užvaldo keistas saldumo potyris – potyris, kurio poveikį jutau dar kurį laiką nubudęs.

Skaidrus apoloniškasis pasaulio suvokimas čia kažkaip  keistai perauga į kitą, jam oponuojantį dionisiškąjį, kupiną susijaudinimo, iracionalios aistros, siautulingumo, stichinio kūrybinių jėgų antplūdžio suvokimą. Šis skatina peržengti savo fobijas, savąjį ribotą “žmogišką, perdėm žmogišką” pasaulio suvokimą ir pasakiškos pabaisos ar demono akimis pažvelgti į kitiems neregimą paslėptą reiškinių esmę. Esu beveik tikras, kad baimės faktas kūryboje – tai savotiškas natūralaus afrodiziako meilėje atitikmuo. Kad ši baimė yra galingas kūrybą inspiruojantis impulsas, ir tik paskui -- terapinė priemonė, leidžianti autoriui sublimuoti savo fobijas į išorines formas. Ir kad baimė sunkiai atsiejama nuo susižavėjimo kova, gelmine, be abejo, ir nuo savo galios pajautimo: juk vargu ar įmanoma kalbėti apie baimės patirtį be būtinybės kovoti su ja. Baimė visada inspiruoja konfliktą, kuris grūdina ir verčia stoti akistaton su savąja pilnatve, su visu tuo, kas, matyt, neišvengiamai tūno mūsų šešėliuose. Ir jei kalbėtume apie sveikatą ir patologiją, didesniu sveikumu įvardinčiau gebėjimą sąmoningai konfrontuoti su savo fobijomis nei patį atsiribojimo nuo fobijų faktą. Vadinasi, dailininkas meninės kūrybos procese iškyla kaip nesąmoningas mediumas, siekiantis perteikti gelminę metafizinę tapomų reiškinių esmę, jis siekia harmonizuoti savo pasąmonės pasaulio kuriamas fobijas, netikėtai išnyrančias ir tarsi vaiduokliai persekiojančias  kūrėją. Čia ypač svarbios tampa biologinės kūrybos prielaidos, galingų lytinių instinktų sublimacija, įgyjanti įvairiausias formas jo tapomuose moters aktuose. Šis dailininko kūrybos matmuo atsiskleidžia daugybėje skirtingai traktuojamų moters aktų, kuriuose sublimuojama ir skleidžiasi galinga aistra, fiziologija čia susipina su erotišku moters kūno grožio poetizavimu. Įspūdingoje paveikslų serijoje “Aktai” vieną gelsvai žalsvame fone stovinčios moters su paukščio snapu figūrą keičia kitos -- jaunos gulinčios vaisingumo deivės įvaizdis, o pastarąją -- P. Picasso arlekinų stiliumi tapyta dar viena, agresyviai savo kūno grožį demonstruojanti grakšti jauna mergaitė, ir šį moters kūno grožį šlovinantį paradą tarsi vainikuoja puikiu linijiniu piešiniu (artimu E. Degas) iš nugaros pavaizduotas įstabaus grožio moters kūno siluetas. Daugumoje šios serijos paveikslų išryškinami erotiniai moters kūno aspektai pabrėžiant archetipinių vaisingumo simbolių svarbą. Įvairiuose paveiksluose dailininkas tarsi siekia iš skirtingų žiūros taškų atskleisti moters fiziologinės prigimties, iš gamtinės prigimties paveldėtų, tačiau po kultūriniu sluoksniu paslėptų fiziologinių polėkių nestabilumą, daugiaprasmiškumą, nuolatines transformacijas iš vienos kūniškos formos į kitą. Tapytoją jaudina amžinojo moteriškumo simbolio yang fiziologinės prigimties mįslingumas, paslankumas, minkštumas, klampumas, nuolatiniai besikeičiančių moters kūno formų pokyčiai ir įvairios vaisingumo fliuktuacijos formos bei pavidalai.

 Atskira ir labai savita dailininko kūrybos sritis – įvairių jo namų aplinką supančių gyvūnų, ypač artimiausių žmogaus keturkojų draugų -- šunų ir kačių -- vaizdavimas. Dailininkui rūpi ne tik grakščiai perteikti jų judesių plastiką, bet ir išryškinti jų individualybę, vos ne sužmogintus psichologizuotus bruožus. Manyčiau, toks ypatingas dailininko dėmesys gyvūnijos pasauliui neatsitiktinis, kadangi tai sudėtinė dalis tos harmoningos Visatos, kurios kontūrus jis intuityviai suvokė dar vaikystėje ir sugebėjo išsaugoti iki dabar. Čia aptiksime daugybę P. Klee, G. Rouault, primityvistų ir spontaniškos tapybos maniera atliktų sužmogintų psichologizuotų kačių ir šunų portretų, kuriuose išryškinamos konkrečios hipertrofuotos žmonių savybės. Šiuos paveikslus papildo groteskiški pusiau gyvūnų, pusiau žmonių vaizdiniai, kurie tarsi siekia parodyti mums gyvūnų ir žmonių pasaulius skiriančių ribų sąlygiškumą, kai neretai per gyvūną atsiskleidžia daugiau “žmogiškų” savybių, negu jas perteikia dvikojai padarai.

Stasys Mostauskis dar tik įžengė į savo brandžiausią kūrybinės raidos tarpsnį ir neabejojamai greit mus pradžiugins naujais paveikslais ir  ciklais, kurie ne tik tęs jau išryškėjusias čia aptartas jo kūrybos tendencijas, tačiau ir atskleis daug naujų šio talentingo dailininko saviraiškos briaunų.

Prof. hab. dr. Antanas Andrijauskas